P2P teisinis reguliavimas

Vartojimo kredito įstatymo atnaujinimas ir ką tai reiškia P2P platformoms bei investuotojams.

Lapkričio 5 dieną seimas priėmė naują vartojimo kredito įstatymo papildymą, kuris gana stipriai liečia tarpusavio skolinimo platformas ir jų klientus. Geroji žinia ta, kad tarpusavio skolinimo platformos pagaliau yra pilnai reguliuojamos, turi aiškų reikalavimų ir prievolių sąrašą. Blogoji žinia, kad ne visi reikalavimai yra protingi. Tačiau visi mes turime gerbti priimtą įstatymą ir juo vadovautis. Tad pirmiausia noriu jus supažindinti su pagrindiniais pasikeitimais.

Taigi, geroji žinia. Įstatymo penktasis skirsnis vadinasi: TARPUSAVIO SKOLINIMAS. Mano asmenine nuomone tai labai svarbus laimėjimas. Sukurta aiški, reguliuojama aplinka dalinimosi ekonomikai finansų sektoriuje. Tai pridės daugiau pasitikėjimo tiek vystytis naujoms, stiprioms platformoms, tiek investuotojams investuoti, o besiskolinantiems sukurs aplinką skolintis pigiau. Priežiūros funkcija yra priskirta Lietuvos Bankui.

Dabar apžvelkime kokie nauji reikalavimai atsirado.

  1. Paskolos davėjas vienam vartojimo kredito gavėjui gali suteikti ne didesnį kaip 500 eurų vartojimo kreditą per dvylikos mėnesių laikotarpį.

Šis norma sako, kad vienas investuotojas į vieną paskolą galės dėti ne daugiau kaip 500 eurų. Tad, platformų operatoriai turės užtikrinti, kad vieno investuotojo “lubos” į vieną paskolą būtų būtent 500 Eurų. Manau, kad toks reikalavimas įstatyme atsirado siekiant apginti besiskolinantį nuo per didelio investuotojo noro atsiimti pinigus, pavyzdžiui laukiant prie darbo rankose laikant “užtikrinimo” priemones. Tiesa, tai yra nelabai įmanoma, nes investuotojams yra prieinami tik nuasmeninti besiskolinančiųjų duomenys.

  1. Bendra visiems vartojimo kredito gavėjams paskolos davėjo suteiktų vartojimo kreditų suma negali būti didesnė kaip 5 000 eurų per dvylikos mėnesių laikotarpį. 

Ši norma nustato, kad vienas fizinis asmuo per vienerius kalendorinius metus gali suteikti paskolų ne daugiau negu už 5000 Eurų per vieną platformą. Šis ribojimas gana ženkliai palies tarpusavio skolinimo rinką. Investuotojai norintys “rimčiau” užsiimti investavimu į paskolas turės priimti sprendimus: 1. Naudotis mamos, tėčio, sesės, brolio, žmonos, vyro ir t.t ID arba 2. Registruoti juridinį asmeninį ir tapti vartojimo kredito davėju.

  1. Platformos operatoriai turės sukaupti 40 000 eurų įstatinį kapitalą.

Kai platformos įgyvendins šią normą, niekas nebegalės teigti, kad platformos niekuo nerizikuoja. 40 000 eurų jau yra ženkli suma, kuri neleis pradedantiesiems verslininkams, neturintiems supratimo apie skolinimo verslą pradėti tarpininkauti tarp investuotojų ir besiskolinančių.

  1. Platformos turi pateikti veiklos užtikrinimo planą.

Platformų operatoriai, norėdami būti įrašyti į viešąjį tarpusavio skolinimo operatorių sąrašą, privalės pateikti planą, kuris užtikrins tolimesnį santykių tarp investuotojo ir kliento tęstinumą. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju jei platforma nutraukia savo veiklą, klientų įsipareigojimai investuotojams niekur nedingsta. Užsienyje toks tęstinumas dažniausiai užtikrinamas pasirašant susitarimą su advokatų kontoromis, kurios visą laiką turi visų galiojančių sutarčių kopijas ir tai pagrindžiančius skaičiavimus. Manau, kad toks sprendimas yra logiškas ir suprantamas.

  1. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

Šis įstatymo įpareigojimas yra bene svarbiausias iš visų. Jis sako, kad platformoms privalės rūpėti besiskolinančiųjų “kokybė” ir galimybė tas paskolas grąžinti. Jei klientas nustos grąžinti paskolą, nuostolį patirs ne tik investuotojas bet ir platformos operatorius.

Dar kartą noriu pasidžiaugti, kad rinka įgavo daugiau aiškumo, padėkoti kolegoms ir konkurentams SAVY už iniciatyvą, Lietuvos Bankui už kruopštų darbą. Nors priimant įstatymą ir buvo padaryta klaidų, kai kuriose vietose paskubėta, kai kas apibrėžta ne iki galo suvokiant grėsmes – pradžia yra nebloga.

Vis tik norėčiau sužinoti – kokiu būdu buvo nustatyti skaičiai. Pavyzdžiui, kokia analize remiantis nustatytas 5000 eurų limitas? Kokia logika vadovaujantis nustatyta 40 000 eurų įstatinis kapitalas? Kodėl į vieną paskolą neleidžiama dėti daugiau kaip 500 eurų?

Jei netyčia kas nors iš valdžios atstovų skaitytų tai ką rašau, norėčiau priminti sritis kurioms vis dar trūksta reguliavimo:

  • Kaip apmokestinamos investuotojų palūkanos už tarpusavio skolinimo platformų pagalba uždirbtą pelną?
  • Kaip nustatyti, kad investuotojas, skolinantis per platformą supranta riziką, kurią prisiima?
  • Kaip reguliuojamos platformos, veikiančios iš užsienio? Pavyzdžiui Mintos.lv atvejis kai Lietuvos investuotojai investuoja į vartojimo paskolas Lietuvoje per Latvijoje veikiančią platformą?

Taigi, darbo dar per akis.

Užsienyje uždirbtų palūkanų apmokestinimas

Sveiki,

tai, kad esu http://www.FinBee.lt vadovas dar nereiškia, kad nuo šiol rašysiu tik apie šią įmonę. Šį kartą kartu su Sorainen advokatų kontora apžvelgiame situaciją kai privatus asmuo uždirba palūkanas užsienio platformose. Gero skaitymo ir dar kartą Ačiū Sorainen. Retai kada advokatai savo patarimais dalinasi nemokamai, o šį kartą būtent taip ir yra.

Užsienyje uždirbtų palūkanų apmokestinimas: kada reikia deklaruoti palūkanas ir kokius mokesčius reikia susimokėti?

15% GPM nuo užsienyje uždirbtų palūkanų mokėti turi pats skolintojas. Tačiau svarbu tai, kad tos pačios palūkanos gali būti apmokestintos ir užsienyje (mokesčiu prie pajamų šaltinio). Neretai toks mokestis sieks 10% arba daugiau.

Tokiu atveju iš Lietuvoje mokėtino mokesčio skolintojas galėtų atskaityti užsienyje išskaičiuoto mokesčio sumą, bet ne daugiau, nei Lietuvoje mokėtinas mokestis (t.y. jei užsienyje mokestis didesnis, Lietuvoje GPM mokėti nereikės, bet užsienyje sumokėto mokesčio Lietuva taip pat negrąžins). Atskaitymas atliekamas užpildant metinės pajamų deklaracijos priedus, tačiau tai padaryti galima tik prie deklaracijos pridėjus įrodymus apie užsienyje sumokėtą mokestį. Paprastai tai turės būti užsienio valstybės mokesčių institucijos išduota pažyma (ES ir kai kurių kitų šalių atveju VMI turėtų būti priimtini ir kiti įrodymai, tačiau skolinant fiziniam asmeniui VMI vis tiek gali reikalauti oficialios pažymos).

Jeigu palūkanas užsienyje uždirbantis skolintojas vykdo individualią veiklą, palūkanų apmokestinimas užsienio valstybėje nesikeis. Tačiau jei ten taikomas didesnis nei 5% mokesčio tarifas, bendra užsienyje sumokėtų palūkanų mokestinė našta gali gerokai išaugti. Pavyzdžiui, jei užsienio šalyje visa palūkanų suma bus apmokestinta 10% mokesčiu, Lietuvoje sumokėjus SODROS įmokas bendra palūkanų mokestinė našta išaugs iki maždaug 23%. Taigi jei užsienio valstybėje negalioja kokios nors palūkanų lengvatos, skolinti Lietuvoje gali būti patraukliau.

Sorainen advokatų kontora
Sorainen teisininkė Rasa Mikutienė
Sorainen Teisininkas Artūras Asakavičius
Sorainen Teisininkas Artūras Asakavičius